Finghornas: daug juodo vandens
Tęsiame keliauninkės Eglės Gerulaitytės klajonių po Škotiją dienoraštį. Kišenėje tvirtai spausdama akmenuką iš Šiaurės, nuo Hojaus uolų, ji traukia į pietus.
Nevykęs viršukalnės šturmas
Norom nenorom stabtelėjau Aviemore – turistų miesteliukyje su daug sporto prekių parduotuvių ir tradicinio maisto restoranų. Žinoma, čia atklydau ne ragauti tradicinio „Haggis“ (avių vidurių ir akių kepsnio – troškinio) ar pirkti beprotiškai brangių avikailio batų. Aviemoro kalnyne yra antra pagal aukštį Škotijos viršukalnė. Į ją tokiems, kaip aš, įsiropšti visai nesunku: specialiai įrengtas patogus takas su poilsio aikštelėmis ir telefono būdelėmis, jei staiga užkluptų audra ir prireiktų Aviemoro reindžerių pagalbos. Tie reindžeriai labai prašmatnūs – važinėja tamsiai žaliais visureigiais, atlaidžiai šypsosi ir liepia neskriausti voveryčių, kurių kalnų miškuose tiesiog knibžda.
Buvau nusiteikusi šturmuoti Aviemoro everestus, bet nuo pat ryto tvyrojo toks rūkas, lietus ir migla, kad… Prisipažįstu: patyliukais nusipirkau traukinuko, vežančio iki funikulieriaus, bilietą, ir į kalną pakilau kybodama mažame vagonėlyje su dviem londoniečių šeimomis. Jų vaikai siautėdami užstojo visą vaizdą ir kėsinosi dekoruoti mano striukę aptirpusiu šokoladu. Pačioje viršūnėje irgi nieko didingo nenuveikiau – tik supratau, kad esu labai aukštai, bet kaip aukštai, taip ir nepamačiau, nes rūkas niekaip nesisklaidė. Beliko išgerti karštos kavos, pavarvinti seilę į sniego baltumo kailinius batus suvenyrų krautuvėlyje ir dardėti žemyn.
Pasibaisėjusi savo kažkur dingusia valia Šturmuoti Stichijas, užsukau į vietinį pab’ą gurkštelti šio to labiau šildančio. Ant baro mėtėsi keletas lankstinukų, reklamuojančių raftingą Finghorno upe. Nuotraukose besišypsantys žmonės spalvotose guminėse valtyse šokinėja per krioklius, geria kakavą iš termosų dieviško grožio užutekiuose ir pergalingai įveikia uolas, verpetus. Mane aplankė nušvitimas: va tau ir stichijos. Nieko nelaukusi paskambinau ir suderėjau, kad rytoj kartu su grupe dykinėjančių anglų ir keliais australais mėginsime pasipliuškenti Finghorne.
OŠ linija
Finghornas (gališkai – „Earinn Uisge“, arba Juodieji vandenys) – ilgiausia ir srauniausia Škotijos upė. Kaip teigė tie patys lankstinukai, Finghornas – lašišų gaudytojų, raftingo mėgėjų ir šiaip gamtos mylėtojų rojus. Mano kuklia nuomone, Finghornas yra ideali vieta, turint tikslą užsimušti, susilaužyti keletą galūnių arba tiesiog paskęsti… Bet apie tai – vėliau.
Taigi sutartą rytą manęs pasiimti atidarda mažulytis automobiliukas, už vairo – barzdyla naujazelandietis, kuris, pasirodo, bus vienas gidų.
Atvykusi į vietą aptinku anglus su australais – mergiotės džiugiai spygauja ir reikalauja latės iš „Starbuck‘s“, vyriškiai pučia krūtines ir vaizduoja Labai Patyrusius Irkluotojus, bet akivaizdu, kad visus po truputį apninka šioks toks nerimas.
Žvali moteriškaitė mikliai suvynioja visą mūsų kompaniją į hidrokostiumus, įduoda po irklą ir liepia džiugiai stryktelti į orą – fotografuojamės. Sėdame į visureigius ir važiuojame į miškus – ten prasidės mūsų kelionė Finghornu.
Išlipę miško aikštelėje pastatome ausis: kažkur netoliese sklinda maurojimas ir šakų braškesys. Netrukus pasirodo ir šio triukšmo autorius – mūsų pagrindinis vadas, gidas ir admirolas Deividas, grynakraujis škotas pasišiaušusia raudona barzda ir tokiu balsu, kad galėtų įvaryti priešinfarktinę būseną net poliariniam lokiui.
Deividas, traiškydamas krumplius, meiliai pasisveikina su kiekvienu, pasak jo, „vargšyčiu naujokėliu“, iškart informuoja, kad jei kam šaus į galvą išsidirbinėti, bus išmestas į kunkuliuojančią Finghorno srovę ir galės džiaugtis, jei jam lūš tik šonkauliai…
Nutempę valtis prie upės, kaip žaisliniai žmogeliukai mes susodinami į jas. Deividas nesismulkindamas paaiškina, kad virvės aplink valtį – tai OŠ linija. „Ar žinote, spindulėliai, kas yra OŠ linija? Tai yra „Oh, Shitt“ linija, zuikeliukai, ir kai pasakysiu – griebkite OŠ virvę, visi griebiate ir laikote, kiek galite, antraip išdribsite iš valties ir jus sumals į faršą tarp aštrių povandeninių uolų arba ištaškys į pakrantės akmenis“, – riaumoja Deividas, o mes tylime ir vis labiau blykštame.
Kiek pasiturškę ramiame užutėkyje, pasimokę vieningai irkluoti ir išklausę visus nurodymus, leidomės Finghornu žemyn. Deividas rėkavo, kad spalis – puikiausias metas tokiems žygiams, mat vanduo pakilęs kaip tik tiek, kad valčių nesuraižytų povandeninės uolos, kuriomis nusėtas visas Finghorno dugnas. Beje, Juodųjų vandenų pavadinimas – ne simbolinis: vanduo iš tiesų visiškai, nepermatomai juodas. „Dėl kažkokių ten žolių“, – džiugiai žiaugteli Deividas ir liepia visiems pasiruošti – artėjame prie pirmojo krioklio.
Visada maniau, kad raftingas – tai smagus, adrenalino teikiantis užsiėmimas: saugiai tupi guminėje valtyje, šokčioji nuo krioklių ir akinamai šypsaisi visiems kitiems vargšams, kurie šiuo metu to nedaro. Tik pamiršau pagalvoti apie tai, kad tie kriokliai, aštrios uolos, akmenys ir pasiutusi srovė – visai realus pavojus, o plastikinis šalmas prieš uolos skeveldrą – taip sakant…
Artėjant prie krioklio, srovė ėmė tiesiog kunkuliuoti, Deividas kriokė: „Dešinę!!! Dešinę, sakau, po velnių!!!” Uoliai bandėme irkluoti dešiniau, o paskui… tiesą sakant, neatsimenu: sąmonė įsijungė tik nusileidus ir susilpnėjus upės srovei. Panašiai jautėsi ir kiti įgulos nariai, kol galiausiai visi atsipeikėjome nuo Deivido žvengimo ir sveikinimų, įveikus „tą mažą slenksčiuką“.
Kurį laiką vėl plaukėme ramiau ir spėjome užmesti akį į nuolat besikeičiančius Finghorno krantus – statūs medukais apaugę skardžiai, staiga besikeičiantys į uolų sieną, sudarančią siaurutį tarpeklį… Vaizdai svaiginantys, bet galvos labiau sukosi nuo „slenksčiukų“ – kuo toliau, tuo geriau sekėsi įveikti juos sąmoningoje būsenoje. Pamiršau apie šaltį ir kiaurai peršlapusį hidrokostiumą.
Galiausiai įplaukiame į nedidelį ežeriuką – čia, pasak Deivido, renkasi „lašišų žvejai ir panaši veislė“. Traukiame valtis ant kranto, gauname karštos kakavos ir šokolado, spoksome į uolų „Notre Dame“ ir turbūt nė vienas neįsivaizduojame geresnės vietos pasaulyje.
Kolumbo įgula
Truputį atkutę vėl sėdame į valtis, ir Deividas prunkšdamas sako, kad mūsų laukia paskutinis, didžiausias, krioklys. „Šito krioklio viduryje kyšo uola. Jei valtis už jos užsikabins, nuo krioklio drėbsimės šonu, o tai reiškia, kad apsiversime. Jei taip nutiktų, laikykitės už OŠ virvės ir nebandykite plaukt į krantą, nes srovė jūsų gabaliukus išplaus į užutėkį 40 km žemiau“, – plyšoja raudonbardzis pabaisa. O kad reikalas rimtas, suprantame, pamatę naujazelandietį strykčiojantį uolomis žemyn, šalia krioklio. Jei apvirstume, jis mėgins išžvejoti mus su visa valtimi į krantą…
Artėdami prie krioklio suvokiame, kad šįkart tai tikrai ne „slenksčiukas“ – šniokštimas toks, kad nebesusikalbame. Pasirodo vidury krioklio kyšanti uola. Deividas mėgina vairuoti tiesiai, paskui sustaugia visiems įtraukti irklus, griebti už virvės ir pasilenkti į valties vidurį.
Srovė staigiai greitėja. Pro uolą pralekiame vos kelių centimetrų atstumu, valties priekis staigiai sminga žemyn, pūkšteli į vandenį. Trumpai panirusi ji vėl išlekia aukštyn ir nučiuožia vandens paviršiumi. Apsidairome, ar visi valtyje ir ar niekieno gabaliukai dabar neplaukia upe žemyn, naujazelandietis rodo iškeltus nykščius ir ropščiasi į valtį, o mes atsisukame atgal ir spoksome į krioklį su kyšančia uola…
Netrukus priplaukiame dar vieną ramų ežerą. Čia – mūsų kelionės pabaiga. Tempiame valtis į krantą, kur mūsų laukia visureigiai, karšta kakava ir sausi drabužiai, fotografuojamės paskutinį kartą, ir staiga pasijuntame it Kolumbo įgula, įveikusi ilgą, pavojų kupiną kelionę Jos Didenybės vardu. Rimtai spaudžiame vienas kitam rankas ir sakome: „Iki kito karto“. Net jei jo nebus. Finghornas palieka kažką viduje. Kažką siautulingą, pilną krioklių ir povandeninių uolų.
Aurelija Monaitė
Nuotraukos Eglės Gerulaitytė
Šaltinis: www.londonozinios.com
Loading ...