Kontrabanda. Kas tai yra? Iš kur kilęs jos pavadinimas? Kaip ji atsirado?

 Kontrabanda (it.contrabbando, contra- prieš + bando- vyriausybės įsakas) - neteisėtas prekių ir kitų daiktų gabenimas per valstybės sieną. Taip pat kontrabanda vadinami daiktai ir prekės, kurie neteisėtai gabenami per valstybės sieną.

Susirėmimas su kontrabandininkais Suomijos-Rusijos pasienyje (1853 m., Vasilijaus Chudjakovo paveikslas)

Kontrabanda turi neigiamos įtakos valstybės finansų sistemai ir visuomenės saugumui. Kontrabanda laikoma nusikalstama veika, kurios dalykas - privalomi deklaruoti daiktai: prekės, meno ir kultūros vertybės, juvelyriniai dirbiniai, archeologiniai radiniai, grynųjų pinigų sumos, užsienio valiuta, vertybiniai popieriai ir kt. Pinigai, kurie nėra apyvartoje, kontrabanda pripažįstami tik tada, kai jie turi istorinę, meninę ir kitokią reikšmę.

Kontrabandos tikslas - išvengti draudžiamų prekių kontrolės, nemokėti muitų, akcizų ir kitų mokesčių. Dažnai į valstybę arba iš jos kontrabanda gabenami daiktai ir prekės, kuriems taikomos muitinės priežiūros priemonės, t. y. draudžiami ar ribojami gabenti daiktai ar prekės, pavyzdžiui, tabako gaminiai, nedetanūruotas etilo alkoholis, pinigai.

Dažniausi kontrabandos būdai - vežamų prekių muitinės dokumentų, žymų, prekės kodo ir kainos, krovinio svorio neteisingas nurodymas, siekiant išvengti mokėtinų mokesčių, prekių slėpimas sunkiai prieinamose transporto priemonės vietose, cheminis prekės apdorojimas nuslepiant jos tikrąjį pobūdį (pavyzdžiui, į spiritą įmaišoma kvapiųjų medžiagų ir jis deklaruojamas kaip kita cheminė medžiaga). Dažnai kontrabanda bandoma gabenti prekes ne per muitinės postus neteisėtai kertant valstybės sieną.

Kontrabanda gali būti gabenama bet kokiomis transporto priemonėmis, siunčiama paštu, nešama pėsčiomis, taip pat transportuojama vamzdynais, elektros linijomis, vandentiekiais ir kt.

Kontrabandos atsiradimą lemia daug priežasčių, pavyzdžiui, valstybės ekonominė būklė, geografinė padėtis, kainų skirtumai valstybėse, rinkos pusiausvyros nebuvimas, teisės aktų spragos.

Su kontrabanda susijęs muitinės pareigūnų papirkimas, kad šie nuslėptų pažeidimą.

Atsakomybė

2003 m. įsigaliojusiame Lietuvos Baudžiamajame kodekse^[1] kontrabanda laikomas daiktų nepateikimas muitinės kontrolei (kai prekės ar daiktai gabenami ne per muitinę arba per muitinę jų nedeklaruojant, nepateikiant jų muitiniam tikrinimui, slepiant iš anksto paruoštuose slėptuvėse) ir kitoks šios kontrolės vengimas (neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus ar prekes pateikimas, taip pat suklastotų dokumentų pateikimas). Baudžiamasis kodeksas nustato draudžiamų ar ribojamų prekių kontrabandą. Tai - šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios, radioaktyvios, nuodingos, stipriai veikiančios narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Šių draudžiamų ar ribojamų prekių gabenimas kontrabanda visais atvejais užtraukia baudžiamąją atsakomybę, neatsižvelgiant į gabentų daiktų kiekį.

Šiuo metu Lietuvoje baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą taikoma, kai gabentų daiktų ar prekių vertė viršija 250 minimalių gyvenimo lygių, mažesnės vertės daiktų ir prekių gabenimas kontrabanda užtraukia administracinę atsakomybę^[2].

Daiktų ir prekių gabenimo į Europos Sąjungą tvarką aprašo Bendrijos muitinės kodeksas^[3][4], o į Lietuvą - Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymas^[5], įsigaliojęs 2004 m.

 

Tam tikras maisto racionas pagerina intelektą.

Nauji tyrimai dar kartą parodė, kad renkantis tam tikrus maisto produktus galima pagerinti intelektą.

Anot mokslininkų, maistinės medžiagos randamos įvairiuose produktuose, stimuliuoja smegenų nervines jungtis (sinapses), didina jų skaičių ir stiprina pažintinius gebėjimus.
„Tikiuosi, kad į stimuliavimą maistinėmis medžaigomis žmogaus smegenys reaguos taip pat, kaip eksperimentinių gyvūnų smegenys, kuriose padaugėjo sinapsių ir atsistatė daugelis pažintinių gebėjimų,“ pasakojo gydytojas Ričardas Wurtmanas, dalyvavęs projekte.

Tyrimo metu smiltpelės buvo maitinamos maistu, turinčiu trijų junginių, būtinų sveikoms smegenims: cholino, esančio kiaušiniuose; uridino monofosfato (UMP), randamo burokuose ir dokozaheksaeno rūgšties (DHA), randamos žuvų taukuose.

Kita smiltpelių grupė negavo nei vieno iš šių junginių. Po keturių savaičių buvo patikrinti gyvūnų pažintinių gebėjimų pokyčiai.
Mokslininkai pastebėjo, kad smiltpelės, kurių dietoje buvo cholino, UMP ir DHA, pažintinių gebėjimų užduotis atliko daug geriau (pavyzdžiui, geriau orientavosi labirinte). Smiltpelių smegenys buvo ištirtos ieškant biologinės pokyčių priežasties. Biocheminiai pokyčiai parodė, kad smegenyse sustiprėjo sinapsių aktyvumas, o tai paaiškina elgesio pokyčius.

„Žinodami, kaip smiltpelės tampa protingesnės, mes galime pradėti galvoti, kaip šiuos rezutatus pritaikyti žmonių intelektui kelti. Atvirai kalbant, tai greitai nenutiks, tą patį gali paliudyti ir kiekvienas gamtosaugininkas, evoliucijos žinovas ar karo priešininkas,“ kalbėjo gydytojas Geraldas Weissmannas, FASEB žurnalo vyriausiasis redaktorius.

Šaltinis: Federation of American Societies for Experimental Biology (FASEB).

Pasaulyje yra dvigubai daugiau naftos, nei tvirtina didžiausios naftos bendrovės, teigia ekspertas.

 Buvusio naftos verslo konsultanto teigimu išžvalgytų jos resursų dydis neretai sumažinamas tyčia, rašo britų dienraštis „The Independent“. Priimta manyti, kad šiame žmonijos raidos etape naftos gavybos kreivė pasiekė aukščiausiąjį tašką, o įrodyti jos ištekliai lyginant su pradiniu lygiu sumažėjo maždaug 2 kartus.

 Tačiau anksčiau naftos pramonėje dirbęs konsultantas Richardas Pike‘as, dabar vadovaujantis D. Britanijos Karališkajai chemijos draugijai, teigia, kad ši teorija remiasi klaidingomis prielaidomis, teigia „The Independent“.

Po dviejų dienų, kai naftos kaina pasiekė rekordinę 139 dolerių už barelį ribą, Japonijoje susitikę „didžiojo aštuoneto“ (G-8) šalių energetikos ministrai aptarė šios krizės įveikimo veiksmų planą.

Aiškindamas, kodėl paskelbti įrodytų naftos atsargų vertinimai sudaro mažiau nei pusę realių jos išteklių, daktaras R. Pike‘as pareiškė, kad yra ne vienas pavyzdys, jog didžiosios naftos bendrovės noriai stengiasi sumažinti duomenis apie patvirtintus rezervus, siekdamos išlaikyti aukštas naftos kainas. „Dalis naftos pramonės gerai žino, kokie būdai naudojami siekiant sumažinti išžvalgytus naftos resursus, tačiau žmonės, kurie priiminėja sprendimus – ir pačiose kompanijose, ir atskirose šalyse – dažnai nesupranta, kodėl naftos ištekliai iš tikrųjų yra didesni, nei manoma“, - sakė jis.

Daktaro R. Pike‘o vertinimai nėra susiję su dar nežinomais, jau atrastais, bet dar neištirtais naftos telkiniais bei tais, kurių eksploatavimas ekonomiškai per brangus, pažymi dienraštis.

Daugiau nei 30 metų naftos pramonėje išdirbusio eksperto išvados turėtų atkreipti ekologų, kurie naudoja naftos gavybos „viršūnės“ koncepciją siekdami įrodyti ekologiškai saugios jos alternatyvos paieškų būtinybę, dėmesį, teigia „The Independent“.

                             Nafta: kiek dar liko? Įrodytos naftos atsargos (mlrd. barelių). „The Independent“ iliustr.

 „Bloga naujiena ta, kad pernelyg didelis įrodytų naftos resursų neįvertinimas migdo mūsų budrumą aplinkos apsaugos srityje, nes daroma prielaida, jog po kelių dešimtmečių turėsime rasti alternatyvą mineralinio kuro rūšims, – aiškina daktaras R. Pike‘as. – Nevertėtų stebėtis, jei nafta dominuos ir XXII amžiuje. Tai atskleidžia didelę planavimo energetikos ir ekologijos srityse klaidą: mes labai neįvertiname mums iškilusio pavojaus.“

Pasak dienraščio, gali paaiškėti, kad įrodytų naftos atsargų yra gerokai daugiau, nei pranešama. Tai visai įmanoma dėl atskirų telkinių gamybinių pajėgumų vertinimo metodikos ir bendrų įrodytų tos bendrovės ar visos šalies naftos išteklių skaičiavimo būdo ypatumų. Naftos bendrovės naudoja paprasčiausią aritmetiką: jos sudeda numanomus telkinių išteklius, taip gaudamos įrodytų naftos resursų rodiklį. Toks vertinimas būna akivaizdžiai sumažintas – taip siekiama įtikti akcininkams, nesuinteresuotiems didinti įrodytų išteklių, teigia daktaras R. Pike‘as.

Tačiau matematikos požiūriu būtų kur kas teisingiau skaičiuoti įrodytus atskirų naftos telkinių išteklius remiantis kūgio formos statistine kreive, kuri naudojama įrodytiems, tikėtiniems ir įmanomiems kiekvieno telkinio ištekliams apskaičiuoti. Tokiu būdu, pasak eksperto, bus gautas skaičius, dvigubai viršijantis rodiklį, gautą panaudojus paprasčiausią aritmetinę sudėtį, pabrėžė ekspertas. „Tai taikytina ir gamtinės dujoms, nes jų telkiniai dažniausiai vertinami tokiu pat būdu. Pasaulis neįvertina ekologinio pavojaus ir, regis, nėra pasiruošęs sudėtingiems kompromisams, kurių reikės imtis“, - perspėja jis.

Knygos apie naftos gavybos „viršūnę“ „Half Gone“ autorius Jeremy Leggettas nėra tikras daktaro R. Pike‘o teisumu. „Svarbiausias rodiklis – gavybos tempai veikiančiose verslovėse, – teigia jis. – Nauji gamybiniai pajėgumai gali atsirasti tik po 2011 m. Be to, jei stambūs telkiniai išseks, sumažėję tiekimai labai skaudžiai atsilieps pasaulio ekonomikai“, - sakė jis „Independent“.

Šaltinis: http://www.balsas.lt/

Slaptas ginklas - geros manieros.

 Panašu, jog posakį „Moterys myli ausimis“ dar ne laikas nustumti užmarštin. Nors vis labiau matyti girtinos vyrų pastangos skiriant daugiau dėmesio savo išvaizdai, ji toli gražu nėra pagrindinis vertinimo kriterijus.

 Atlikti apklausų rezultatai rodo, kad rinkdamosi partnerį dailiosios lyties atstovės labiausiai vertina geras kandidato manieras. Net 63 procentai JK moterų pirmenybę atiduotų geroms manieroms ir tik 5 procentai kaip svarbų kriterijų nurodo gerą išvaizdą. Net intelektas nėra toks svarbus – jį vertina vos 29 proc. apklaustųjų.

 Aštuonios iš dešimties apklausos dalyvių galvoja, kad vyrams būtina itin tobulinti geras manieras, o 87 procentai jų griežtai nesutinka, kad tas – senamadiška. Net du trečdaliai moterų mano, jog vyrų elgesys vis prastėja ir net pusė apklaustųjų visai neseniai turėjo neigiamos patirties su nemandagiais vyriškiais.

 Apklausą atliko vienas įtakingiausių leidinių „Debrett‘s“. Jo atstovas sako, kad dažnam džentelmenui išties praverstų savo bibliotekoje turėti vieną kitą leidinį, kuris padėtų suvokti, ko iš tikrųjų nori moterys.

IEVA GERČIENĖ

Šaltinis:

Dieta naudinga tik dietologui? Dietos tik padidina svorį, tvirtina žymus Italijos mitybos specialistas.

 Laikytis griežtos dietos, kad tilptum į 40 dydžio drabužius? Tai pati didžiausia klaida, tvirtina Marcas Mességué, geros savijautos guru, vadovaujantis Italijos Umbrijos regione, Melezzole mieste veikiančiam sveikatos centrui. Jis Italijos dienraščiui „La Stampa“ pasakojo apie nereikalingus kilogramus ir apie žmonių norą jų atsikratyti.

 „Dietos tik padidina svorį“, - tvirtina Marcas Mességué. Tačiau nejaugi alkanas žmogus gali nežinia dėl ko pradėti tukti? „Būtent taip, - negailestingai konstatuoja jis. - Kiekvieną savaitę žiniasklaidoje pasirodo apie 80 naujų dietų aprašymų, o antsvorį turinčių žmonių skaičius Italijoje kasmet padidėja 2 proc. Ar jums tai neatrodo keista? Griežtos nekaloringos dietos baigiasi tuo, kad žmonės nustoja džiaugęsi gyvenimu, bendravimu su kitais, maisto skoniu. O visa tai kenkia sveikatai. Mes žaidžiame žmonių sveikata. Mūsų dienomis pačių keisčiausių dietų, sugalvotų tam, kad priverstų žmones sulieknėti, propagavimas tik paspartino bulimijos, anoreksijos ir nutukimo plitimą. Tu per mėnesį atsikratai 4 kilogramų, o kitą priaugi 5. Jūs sakote, kad didžioji dalis planetos gyventojų kasdien gauna mažiau nei 1200 kalorijų, tačiau bandant taip sulieknėti galima numirti. Visgi mūsų metabolizmas prisitaiko prie visko, ypač prie maisto nepritekliaus.“  

 Vieno garsiausių Italijoje sveikatos centrų vadovo teiginiai skamba keistai, pastebi „La Stampa“. Tačiau Marcas Mességué nori būti suprastas. „Esu kilęs iš Gaskonijos, netoliese yra Lurdas, bet aš nedarau stebuklų. Tiems, kurie atvažiuoja pas mane, aš neskiriu dietos. Todėl, kad anksčiau, kai taip darydavau, rezultatai būdavo apgailėtini: vos 2 proc. klientų pavykdavo išlaikyti pasiektą rezultatą ar dar labiau atsikratyti svorio. Beveik visi sugrįždavo pas mane dar storesni, nei buvo.“

 Tačiau, pasak Marco, yra „viena paslaptis“, ir jis mielai ją atskleidžia, remdamasis mokslo, religijos ir kultūros persipynimu. „Buvo laikai, kai žmonės laikydavosi taisyklės: penktadienis – pasninko diena. Tądien – lengvas maistas, tik žuvis. Tai buvo Bažnyčios nustatyta taisyklė, ja buvo siekiama diegti higieniškesnius įpročius. Turtuoliai ir dvasininkai vieninteliai kentėjo dėl podagros, kurią sukelia didelis baltymų kiekis. Pasninką sugalvojau ne aš, o Bažnyčia, kad išgelbėtų pati save ir aukštuomenę. Jei šiandien laikytumės šios taisyklės, kad ir pirmadienį, atsisakytume riebalų, druskos, apsiribotume neriebiais baltymais ir žalumynais, pusryčiautume vartodami teisingą angliavandenių porciją (30 gramų duonos su džemu ar medumi), visi jaustumės geriau.“

 Pasak dienraščio, po tokių žodžių iškart pasigirsta skeptiški griežtų dietų šalininkų pareiškimai. Ką, tik vieną dieną per savaitę? „Taip, - atkerta Marcas. – Jei padaugintume vieną dieną iš 52 savaičių, iki metų pabaigos susidarytų beveik dviejų mėnesių dieta, tai labai ilgas laikotarpis, tokios ilgos dietos būtų neįmanoma laikytis be pertraukos.“

 O kaip tai suderinama su jo paties ir kitomis antsvorio atsikratyti siūlančiomis klinikomis? Ar kreiptis į jas – beprasmiška? „Anaiptol, bet juk mes – ne Kalėdų seneliai. Kai mano klientai pradeda laikytis „vienos lengvos dienos“ taisyklės, svorio stabilizavimo ir tolimesnio jo mažinimo rezultatai pagerėja nuo 2 iki 30 proc. Prižiūrint gydytojams specializuotame centre galima laikytis griežtos dietos, nes ji suteikia motyvacijos, galimybę atsipalaiduoti ir taip atsispirti kasdieniams stresams, tačiau ji neišsprendžia antsvorio ir juo labiau nutukimo problemos“.

 M. Mességué teoriją – kaltinamąjį aktą „dietų visuomenei“ – patvirtina ir JAV atliktų tyrimų rezultatai, teigia „La Stampa“. Juos atliko „Medicare“ (valstybinės medicinos draudimo programos) specialistai. Buvo nustatyta, kad 83 proc. žmonių, kurie laikosi dietos, vėliau vėl „susigrąžina“ svorį ar net jį padidina. Tik labai nedidelei daliai pavyksta išlaikyti lieknėjimo pasiekimus ar bent jau nepadidinti iki dietos pradžios buvusio svorio.

 „Kam tie amerikietiški pavyzdžiai, aš jau daug metų apie tai kalbu. Taip pat ir apie tai, kad viena didžiausių blogybių – per didelis druskos vartojimas. Žurnalo „Le Point“ duomenimis, dėl to vien tik Prancūzijoje miršta 25 tūkstančiai žmonių per metus.Tai masinės žudynės“, - tvirtina M. Mességué.

 Mokslo žurnalo „Nature“ teigimu, riebalų ląstelių skaičius žmogaus organizme daugybę metų išlieka pastovus, keičiasi tik riebalų kiekis. „Nature“ tvirtina, kad riebalų ląstelių kiekis galutinai nusistovi paauglystėje. Būtent dėl šios priežasties – net po dietos – labai sunku pasiekti, kad neatsistatytų pirminis svoris. Karolinska instituto Stokholme (Švedija) mokslininkai, tyrinėję adipocitus (ląsteles, sudarančias riebalų audinio pagrindą), rėmėsi 1955 – 1963 m. gyvenusiais tyrimų savanoriais. Net po daugelio metų jų organizme buvo aptiktas specifinis radioaktyviųjų izotopų lygis, nes minėtu laikotarpiu atmosferoje buvo vykdomi branduolinio ginklo bandymai, rašo „La Stampa“.

 Šaltinis: www.balsas.lt

Žemų sąnaudų oro linijų bendrovė - kaip ji veikia?

 Žemų sąnaudų oro linijų bendrovė (arba kitaip žemų kainų bendrovė) – tai tokia oro linijų bendrovė, kuri skraidina keleivius už santykinai mažesnę kainą, tačiau neteikdama daugelio paprastai keleiviams teikiamų paslagų.  Šis verslo modelis atsirado JAV, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis paplito Europoje, o vėliau – ir daugelyje kitų pasaulio regionų. 

 Žemų sąnaudų bendrovė reiškia, kad šį verslo modelį taikančios oro linijos stengiasi kuo labiau sumažinti savo verslo išlaidas. Žiniasklaidoje ir pačių oro linijų reklamose kartais vadinama žemų kainų bendrovė arba pigių skrydžių bendrovė. Toks pavadinimas yra netikslus, nes tradicinių bendrovių bilietai kai kuriais atvejais gali būti pigesni nei žemų išlaidų bendrovių. Esminis skirtumas tarp "tradicinės" ir "žemų išlaidų" oro linijos yra ne kaina, o taikomas verslo modelis.

 Verslo modelis

 Įprastinis žemų išlaidų oro linijų bendrovės verslo modelis išsiskiria šiomis savybėmis:

• Tik viena keleivių klasė (nėra verslo arba pirmos klasės).
• Naudojami tik vieno modelio lėktuvai (dažniausiai Airbus A320 arba Boeing 737), taip sumažinamos mokymo ir aptarnavimo išlaidos.
• Paprasta kainodara (paprastai kuo lėktuvas daugiau užpildytas – tuo bilietai brangesni; tai skatina bilietus pirkti kuo anksčiau).
• Nepriskirtos keleivių vietos (keleiviai skatinami kuo greičiau ir anksčiau sulipti į lėktuvą).
• Skraidoma į pigesnius, mažiau apkrautus (dažnai – regioninius arba nutolusius) oro uostus, skraidoma anksti ryte ir vėlai vakare, kai oro keliai mažiau apkrauti, o tūpimo mokesčiai – mažesni.
• Trumpas stovėjimas ant žemės (maksimalus lėktuvo panaudojimas).
• Paprasti maršrutai, skatinantys tiesiogines keliones be sustojimo tranzito mazguose (maksimizuojamas lėktuvo panaudojimas, mažinami laiko nuostoliai dėl vėluojančių keleivių ar pamesto bagažo).
• Tiesioginė prekyba bilietais, ypač internetu (nereikia mokėti komisinių mokesčių kelionų agentams ar kompiuterizuotoms rezervavimo sistemoms).
• Plačiai taikomas elektroninis bilietas, sistemos be popierinio bilieto.
• Darbuotojai vykdo keletą funkcijų, pvz., skrydžių palydovai (stiuardesės) pačios valo lėktuvo saloną ir registruoja keleivius (mažinamos išlaidos darbuotojams). Kuras perkamas iš anksto dideliais kiekiais fiksuota kaina (hedging; apsisaugoma nuo kuro kainų šuolių).
• Neteikiamas „nemokamos“ maitinimas skrydžio metu ir kitos papildomos paslaugos (tačiau jas galima įsigyti už papildomą mokestį).
• Papildomų mokesčių „atsiejimas“ (reklamuojama "grynoji" skrydžio kaina, į kurią neįeina oro uosto mokestis ir kiti mokesčiai, kuriuos keleivis privalo sumokėti).
• Konkreti žemų išlaidų bendrovė nebūtinai turi taikyti visas aukščiau išvardintas priemones.

 Istorija

 Ryanair Boeing 737-800 lėktuvai Frankfurt-Hahn oro uostePirmoji bendrovė, 1949 m. pradėjusi taikyti žemų išlaidų principus, buvo JAV oro linijų bendrovė „Pacific Southwest Airlines“. 1971 m. verslą pradėjo, o nuo 1973 m. pradėjo veikti pelningai bendrovė Southwest Airlines, dar labiau išplėtojusi šį verslo modelį. XX a. 10 dešimtmečio pradžioje Europos Sąjungos šalyse pradėjus dereguliuoti ir liberalizuoti oro pervežimų rinką, žemų kaštų modelis pradėtas taikyti ir Europoje – didžiausios sėkmės susilaukė 1991 m. veiklą pradėjusi Airijos bendrovė Ryanair ir nuo 1995 m. veikianti Jungtinės Karalystės bendrovė Easyjet. 2000 m. žemų kaštų modelis pradėtas taikyti Azijoje (Malaizijos AirAsia) ir Australijoje (Virgin Blue), 2006 m. buvo pranešta apie žemų išlaidų oro linijų įsikūrimą tokiose šalyse kaip Meksika ir Saudo Arabija. Žemų išlaidų oro linijų sėkmę lemia tai, kad daugeliui keleivių pagrindinis faktorius, kuriuo remdamiesi jie renkasi vežėją, yra kaina. Kadangi tradicinių, "visas paslaugas teikiančių", oro linijų bendrovių išlaidos yra didesnės, jos paprastai negali kaina konkuruoti su žemų išlaidų vežėjais.

 2001-2003 m., kai aviacijos verslui pakenkė terorizmo aktai, karai, infekcijų (SARS plitimas, didžioji dalis tracininių oro linijų patyrė didelių nuostolių, tuo tarpu daugelis žemų išlaidų bendrovių išliko pelningos.

 Kai kurios tradicinės aviakompanijos įsteigė savus žemų išlaidų padalinius (pvz., KLM – Buzz, British Airways – Go, Air India – Air India Express, United – Ted), tačiau daugeliu atvejų šie padaliniai atėmė keleivius iš pačių steigėjų bendovių, o ne iš kitų žemų išlaidų oro linijų. Esama ir sėkmingų žemų išlaidų padalinių veiklos pavyzdžių, pvz., BMI padalinio Bmibaby, bei Germanwings (49% akcijų priklauso bendrovei Lufthansa).

 2004 m., centrinės Europos šalims (tarp jų ir Lietuvai) įstojus į Europos Sąjungą, ES vidaus rinkos taisyklės aviacijos srityje pradėtos taikyti ir joms. Išnykus suvaržymams, Vakarų Europos žemų išlaidų oro linijų bendrovės pradėjo plėstis į centrinę Europą. 2004 m. pradėjo veikti pirmoji centrinės Europos žemų išlaidų oro linijų bendrovė – Vengrijos Wizzair. Nuo 2005 m. bendrovė Ryanair pirmoji pradėjo skrydžius iš Londono Stanstedo oro uosto į Kauno oro uostą, tais pačiai metais Wizzair pradėjo skraidyti iš Kauno į Varšuvą (vėliau skrydžius nutraukė). 2006 m. iš Oslo į Vilniaus oro uostą pradėjo skraidyti pirmoji žemų išlaidų bendrovė – Norwegian Air Shuttle.

Pagal wikipedia.org parengė Mantas Rukuiža.

Infliacija. Daug apie ją girdime, bet kogero ne kiekvienas žino kas tai yra.

 Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. 

  Apibrėžimas: Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokios pačio dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.
 Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.
 Įprastai esant nedidelei infliacijai vienos prekės kaina nekyla po truputį kiekvieną mėnesį. Ji gali pakilti net keliais dešimtimis nuošimčių vieną kartą per kelis metus, bet jei išlaidos tai prekei sudaro nedidelę dalį išlaidų, toks vienos prekės kainos pakilimas nesukelia didesnio infliacijos šuolio.

 Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai" atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai. 

  Infliacijos skaičiavimo metodika. Sulyginamas kiekvienos prekės ar paslaugos kainos pokytis ir nustatoma, kokią dalį ta prekė ar paslauga sudaro vartojime. Prekių ar paslaugų, kurios sudaro didesnę dalį gyventojų išlaidų kainų pokytis sudaro didesnę įtaką infliacijai ir atvirkščiai.
 Skaičiuojant prekių ir paslaugų vartojimą vykdant atranką siekiama aprėpti nuolatinius ir esančius Lietuvoje užsienio piliečius, institucinius ūkius, kurie reprezentuotų bendrą Lietuvoje esančių galutinių vartotojų vaizdą, taip pat gyvenamąją vietą reprezentuotų Lietuvos galutinių vartotojų teritorinį pasiskirstymą. Taip pat įmonės ir prekybos vietos turi reprezentuoti teritorinį ir struktūrinį Lietuvos įmonių ir prekyviečių pasiskirstymą. Atrinktos prekės turi sudaryti ne mažiau kaip 0,01 % išlaidų joms. Infliacijai skaičiuoti pasirinkta 821 vartojimo prekės ir paslaugos (669 prekės ir 152 paslaugos). Į jas neįeina lošimų ir finansinio tarpininkavimo paslaugos.
 Detaliau skaičiuojamos prekės ir paslaugos pagal kurias skaičiuojama infliacija pasiskirsto taip:

 Prekės ir paslaugos parenkamos labiausiai reprezentuojančias įsigyjamas. Jos įvertinamos mažmeninėmis (galutinio vartotojo mokamomis) kainomis atsižvelgiant į sezoninius svyravimus ir nuolaidas.

 Infliacijos priežastys:

netikėtas kainų augimas, kuris mažina vartojimą
vartojimo augimas, kuris kelia kainas
deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas)
valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją)
importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas
ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, todėl didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos)
ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina)
ūkio monopolizacija ar oligopolizacija (monopolistai ar oligopolistai vaikydamiesi pelno net ir nesusitarę gali pakelti kainas).

Infliacijos neigiami padariniai yra:

Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį.
Nuvertėja indėliai – esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau išleisti, ar pakeisti į kitą valiutą, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų pirkimas išsimokėtinai.
Prekiautojai, tikintys, kad pirkėjai mažiau gaudosi kainose, jas užkelia daug aukščiau negu jos turėtų būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo lygis.
Ateities nežinojimas – žmonės nežino ateities ir todėl gali nutraukinėti savo ūkinę veiklą.
Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir net jei nesant ignoruoti savo valstybės pinigus, o naudotis kitų valstybių pinigais. Tokiu atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės atspausdintus pinigus, tuo tarpu ir infliaciją savo prekėmis. 

 Nedidelės infliacijos teigiami padariniai yra:

Esant infliacijai žmonės iš dalies atsisako besaikio pinigų kaupimo ir juos investuoja, išleidžia ar padeda bent į banką.
Valstybė, vykdydama pinigų emisiją (spausdindama pinigus), turi papildomų lėšų savo išlaidoms padengti.
Kartais išaugus infliacijai lengviau atiduoti skolas (ypač jei skolos perskaičiavimas nenumatytas sutartyje).
Krentant nacionalinei valiutai šalies ūkis darosi konkurencingesnis su kitų valstybių ūkiais.

 Šliaužianti ir šuoliuojanti infliacija.

Šliaužianti infliacija – ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti.

Šuoliuojanti infliacija – kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.

 JAV ekonomistų nuomone, 3–7% metinis kainų lygio kilimas yra šliaužianti infliacija, o 25–30% jau šuoliuojanti infliacija. Tuo tarpu Lotynų Amerikos šalims, kur metiniai infliacijos tempai išreiškiami dviženkliais skaičiais, kainų kilimas per metus 25-30% yra šliaužianti infliacija. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas. 

 Hiperinfliacija. Ūkio istorijoje žinomi ir hiperinfliacijos atvejai – kai kainų kilimo sparta viršija 50 proc. per mėnesį, o per metus siekia 13 000 procentų. Hiperinfliacijos reiškinys dažniausiai yra susijęs su dideliais šalies politinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, karais, pokario sunkumais. Esant hiperinfliacijai, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija kilo Vokietijoje, Vengrijoje, Rusijoje po Pirmojo pasaulinio karo, o 1989 m. ji pasireiškė Lenkijoje. 

Pagal Wikipedia parengė Mantas Rukuiža.

 „Skrajojantis” kovos menas - capoeira. Ar pamenate vaikiškas spalvoto stiklo šukių „paslaptis”, kurios įrėmindavo trapų gėlės žiedą ar mielą niekutį? Seniai tokių nedariau, o ir mano saugomos paslaptys jau ne gėlių koliažai, išliko tik malonumas jomis dalintis. Mano vieša paslaptis – capoeira (kapueira). Kalbėdama apie šį plastišką žaidimą – kovą jaučiuosi atradėja, netikėtai susižavėjusi ir visu kūnu pasižadėjusi skrajojančiam šokiui. Paradoksalu, bet XVI a. Brazilijos afrikiečiai vergai vargu ar galėjo manyti, jog jų laimingesnio gyvenimo siekis kovinių šokių pavidalu bus praktikuojamas juos pavergusių Naujojo Pasaulio žmonių. Šiandien “capoeiros” bendruomenė išplitusi po visą žemės rutulį ir jau nesimaskuodama ritualiniais šokiais atvirai treniruojasi ir mėgaujasi ritmingu suktų spyrių ir įmantrių akrobatinių elementų kovos menu, per kelis šimtmečius nepraradusiu savo autentiškumo.

 Gyva capoeiros muzika, plojančių bei dainuojančių “capueiristų” bendrumas išjudina net ir surambėjusias širdis. Ką čia širdis, klubai patys atranda ritmą ir inertiškai „paišo” nematomus aštuonetukus ore. Bet aštuonetukus palikime žiūrovams - megėjams, tikrieji originalūs capoeiros judesiai gerokai sudėtingesni, reikalaujantys tinkamo fizinio pasirengimo. Tai tarsi tam tikra judėjimo sistema, primenanti šokį: poroje žaidžiantys kovotojai puola, saugosi smūgių ir kontratakuoja net neprisiliesdami prie priešininko. Žvelgiant iš šono tai veikiau primena šokinėjimą iš vietos į vietą, tiesa, egzotišką ir energingą. Bet ir čia yra sava logika - pergalė prieš oponentą pasiekiama ne fizine jėga, bet intuicija, gudravimu ir net pasitelkiant aktorinius sugebėjimus. Greitis, akrobatika, plastika, vikrumas ir klasta – neatsiejami capoeiros šokio motyvai. Ir visa tai afrikiečiams vergams simbolizavo laisvės siekimą, viltingą kelią į laimingesnį gyvenimą. 

 Capoeira negalima be muzikos. Ji valdo ir lemia žaidimo stilių. Paprastai grojama mušamaisiais instrumentais, lietuvio ausiai neįprastais vardais: atabaque, pandeiro, reco-reco ir aukšto dažnio garsą skleidžiančiu plieniniu agogo. Muzikai pritariama ir sutartiniu dainavimu. Pastarasis seka žymių capoeiristų gyvenimo ir kovos istoriją, įkvėpiančią šokėjus aktyviau ir geriau žaisti. O kartais kovojama dainų apie gyvenimą ar prarastą meilę fone. Susiburę į rodą (apskritą ratą) capoeiristai dainomis bei ritmingu plojimu palaiko šokėjus ir pakaitomis tęsia žaidimą. Šokio metu roda tarsi gyvena savo atskirą gyvenimą, oras banguoja capoeiros laisvės ritmu ir niekas kita, išskyrus šokėjų dialogą, nėra svarbu.

 Kelis amžius gyvavęs unikalus socialinis reiškinys, 1930 metais buvo oficialiai pripažintas sporto šaka ir tapo neatsiejama Brazilijos kultūros dalimi. Bene tokia pat svarbia kaip ir futbolas. Šioje šalyje capoeira gyva ne tik gatvėse ar specialiuose būreliuose, „skrajojantis” kovos menas įtrauktas ir į mokyklų programas. Keliaujantys ir savo patyrimu besidalinantys capoeiristai vis dažniau tampa komercinių renginių šou akcentu ir net reklaminių klipų veikėjais. Šiandien capoeira yra pasaulį valdančios pop kultūros dalis. Ir tikrai dėl to nesigailiu, tik taip aš susipažinau su capoeira ir veikiausiai todėl galiu lankyti šio kovos meno pamokas Londone (http://www.londonschoolofcapoeira.co.uk) ar Vilniuje (http://www.ficag.lt/ ).
Ir ką gali žinoti, galbūt susitiksime capoeiros rodoje ar žaisime kartu šį seną laisvės troškimo žaidimą!

ŽIVILĖ PETROŠIŪTĖ (www.londoniete.lt)

 Veislė iš arti: Vakarų škotijos baltasis terjeras.
 Vakarų Škotijos baltąjį terjerą – simpatišką ir guvų šuniuką – Renault firma parodė reklamuodama savo naująjį automobilį. Pasipylė skambučiai: žmonės domėjosi ne automobiliu, bet simpatiškuoju mažyliu.
 Kartu su škotų terjeru jis puikavosi ant “Black & White” viskio etiketės, reklamavo šunų ėdalą, zoologijos reikmenis, kojines, pėdkelnes, valiklius, įvairius namų apyvokos daiktus – viską, kur tiko šelmiškas snukutis.

 “Vestas” – mažas, bet didis. Guvus, bet valdomas. Švelnus, bet ne per saldus. Šį baltą kipšiuką lengva dresuoti - jis dievina visus ir viskuo domisi. Vakarų Škotijos baltajam terjerui labiausiai patinka energingas, turintis jumoro jausmą šeimininkas – toks, su kuriuo jis gali dalintis trykštančiu optimizmu.
 Šis šuo – atlapaširdis ir, nors mėgsta pagudrauti, niekuomet nesielgia piktybiškai. Jis ilgaamžis, vidutinė gyvenimo trukmė 13 metų. Chrizantemos žiedą primenantis terjeras šiandien laikomas savo malonumui kaip kompanionas, o praeityje jis buvo bebaimis medžioklis ir kovotojas.
 XIX amžiuje Škotijoje nedideli, miklūs šuneliai medžiojo žiurkes, lapes, barsukus ir ūdras. Manoma, jog “vestai”, kerno, škotų, Skajaus bei Dendžio Dinmonto terjerai - bendros kilmės. Vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės krikštatėviu laikomas pulkininkas Malkolmas iš Poltallocho dvaro. Jis pirmasis savo nuovokius medžioklės pagalbininkus, veistus Poltalloche, pavadino West highland white terrier. 1916 m. pulkininkas tvirtino, kad tokius pačius terjerus veisė jo tėvas ir senelis. Balta kailio spalva apsaugodavo šunis nuo nelaimingų atsitikimų medžioklėje. Taigi atsitiktinai gimę baltakailiai jaunikliai buvo atrenkami, veisiami ir davė pradžią naujai veislei.
 Baltieji terjerai, panašūs į Malkolmų terjerus, taip pat buvo veisiami Agryll Roseneath dvare.
 Už Škotijos ribų “vestukus” šaukė visaip: baltaisiais, aukštikalnių, Pittenweem ir, žinoma, Poltalloch bei Roseneath terjerais.
 1907 m. Londone įvyko pirmoji šios veislės šunų paroda. Amerikos žemyne pirmieji “vestai” pristatyti Vestminsterio parodoje kaip Roseneath terjerai – šiuo vardu jie įregistruoti Amerikos kinologų klube (1909 m. veislės pavadinimas pakeistas į vakarų Škotijos baltąjį terjerą).
 Pasaulyje ir Lietuvoje…

 Didžiojoje Britanijoje – terjerų šalyje – “vestai” užima ketvirtą vietą populiariausių veislių sąraše (per metus įregistruoja 15 tūkstančių gimusių šuniukų). Prancūzijoje šie terjerai sužavėjo visus: 1989 metais paklausa buvo tokia didelė, kad veislės mėgėjai “laukdavo eilėje”, norėdami jų įsigyti. 1991 m. vokiečiai paskelbė “vestus” madingiausiais Vokietijos terjerais, nuo jų neatsilieka olandai.
 Lietuvos šunų kilmės knygoje įrašyta 15 Vakarų Škotijos baltųjų terjerų. 1997 m. į Kauną iš Vengrijos atgabentas Rikis ENTEMERY ARNOLD (sav. E.Guoba), tais pačiais metais į Vilnių iš Slovakijos atkeliavo Nani Dina Me-Ga (sav. V.Grigaitienė, veislynas “Baltasis pinčiukas”). Vėliau kaunietė L.Tilindienė (veislynas “Vilties spindulys”) įsigijo Omą Orma STAR FRANKE. 1999 m. dviejuose mūsų krašto veislynuose gimė pirmi baltieji terjerai. 2000 m. Latvijoje įsigytas SNOW DANWEST DIOGENA (sav. J.Macknevičienė), o Čekijoje - Dolan STAR FRANKE (sav. L.Tilindienė) teikia daug vilčių.
 Auklėjimas ir elgesys. Šis šuo puikiai jaučiasi ir namuose, ir lauke. Jam nebaisus nei lietus, nei sniegas, nei vėjas. Kaip dera tikram terjerui, mėgsta rausti duobes, todėl nenustebkite, jeigu sumanys savaip pertvarkyti daržą arba gėlyną. Jis mėgsta, nepaisydamas blogo oro, ilgai mirkti šaltame vandenyje.
 "Vesto” santykiai su kitais gyvūnais priklauso nuo to, ar gyvena su jais po vienu stogu, ar susitinka atsitiktinai. Jis linkęs į kompromisus, tačiau visvien pasistengs įrodyti, jog yra viršesnis. Į svetimus šunis žvelgia nepatikliai, kartais ryžtasi provokuoti, net jei priešininkas dešimtkart didesnis. Jis neketina peštis, paprasčiausiai nori būti pastebėtas.
 Mažylis labai įdėmiai klauso, ką sako šeimininkas, sekioja iš paskos, tačiau nėra įkyrus – taip elgtis jam neleidžia įgimtas išdidumas. Kaip kiekvienas terjeras, kartkartėmis ožiuojasi, todėl nuo mažens reikia auklėti, kad neužaugtų “kurčias” viskam, kas nepatinka. Beje, mokomas kantriai, gražiuoju, nes galima užsiauginti tikrą užsispyrėlį.
 Neagresyvus, tačiau nepasitiki svetimais. Puikiai sargauja, skardžiu lojimu pranešdamas apie svečius. Su šeimininko draugais švelnus ir žaismingas. Svečiuose su juo irgi ramu – susirango ant šeimininko batų ir kantriai laukia.
 Kailio priežiūra.  Baltieji kipšiukai išsiskiria iš kitų šunų savo įspūdinga šukuosena.
 Kailio priežiūrai reikia vielų šepetėlio, šukų metaliniais dantimis, trimingo pavilnei ir akuotams pešti, sauso šampūno bei mišinio kailiui kietinti ir balinti.
 Jei kailis pakankamai “subrendęs”, o iki parodos liko laiko, kad užaugtų 5 cm ilgio plaukai, imkitės darbo. Dailinimą pradėkite nuo kaklo viršaus. Toliau pešiokite plaukus nuo kaklo šonų, pečių, nugaros. Nugaros linija turi būti tiesi ir trumpa. Sunkiausia taisyklingai doroti plaukus kryžiaus ir šlaunų srityse. Jeigu šiose vietose akuotai ploni ir švelnūs, juos teks rauti dažniau.
 Uodegos plaukai šiek tiek išpešami, o forma suteikiama filiravimo žirklėmis.
 “Sijonėlio” ir galūnių kailio nepeškite, tik pašalinkite styrančius šerius.
 Kaklo priekyje, ant krūtinės ir aplink analinę angą kailis kerpamas mašinėle. Žirklėmis apvaliai kerpami pėdučių plaukai. Apžiūrėkite, ar tarpupirščiuose nėra sąvėlų, purvo likučių.
 Apvalios kaip saulutė galvos kailis dailinamas vėliausiai. Galva turi būti proporcinga kūneliui. Pripažinti keli galvos plaukų kirpimo būdai (priklauso nuo kailio tankio bei plaukų struktūros). Dažniausia plaukai kerpami mažais kuokšteliais, ausų plaukeliai patruminami, kad jos atrodytų kuo mažesnės. Jeigu ausyčių kailis ne itin puošnus, šiurkštokas, plaukus pešiokite nuolat. Linija tarp ausų – truputį išgaubta, plaukai galvos šonuose ilgoki. Aplink akis dailinama filiravimo žirklėmis. Antakių plaukai turėtų siekti pusę nosies nugarėlės. Jei virš nosies veidrodėlio styro smulkūs šereliai, atsargiai juos nukirpkite. Snukučio apačią dailinkite žiūrėdami iš šono.
 Kailis turi būti šiurkštus, tiesus, nebanguotas, negarbanotas. Švelnūs plaukai greit susivelia, lūžinėja, o vos pažaidęs kieme šuo darosi panašus į kaminkrėtį. Jei norite išsaugoti gražų kailiuką, per dažnai nemaudykite. Kai purvinas šuo parlekia iš lauko, palaukite, kol išdžius kailiukas, vėliau iššukuokite šepetėliu. Maudykite ne dažniau kaip kartą per mėnesį!
 Kailį galima valyti sausu šampūnu arba kreida, specialiu šiurkščiaplaukių šunų šampūnu nuskalauti papilvę, “sijonėlį”, pėdeles, nedrėkinant nugaros ir galvos.
 Sutrumpintas standartas

III FCI grupė

Akys.Vidutinio dydžio, viena nuo kitos toli, neišsprogusios, kuo tamsesnės. Nepageidautinos šviesios spalvos akys.

Ausys. Mažos, stačios, tvirtos, smailais galiukais. Apaugusios trumpais kaip velvetas plaukais. Nepageidautinos didelės, apvalios, plačios.

Kaklas. Gana ilgas ir raumeningas, laipsniškai platėdamas pereina į pečius.

Kūnas kompaktiškas, linijos tiesios ir tvirtos. Ryški krūtinės ląsta. Itin trumpas juosmuo.

Uodega. Aukštai išaugusi, tiesi, nerūpestingai iškelta. Nepageidautina per ilga uodega. Jokiu būdu ne kirsta.

Kailis. Dvisluoksnis, šiurkštus, negarbanotas. Pavilnė gausi ir trumpa. Nepageidautinas švelnus kailis.

Nosis. Juoda, gana didelė, sudaranti lygų kontūrą su snukio linija.

Judesiai platūs, laisvi. Galūnės juda lygiagrečiai. Sustingę judesiai, tarsi “su kojūkais”, “karvės pastatymas” itin nepageidaujami.


Julija Aidietienė ir Vaiva Grigaitienė (www.dsuo.lt)

Margučių atsiradimo istorija.

 Tradicija per pavasario šventes dažyti kiaušinius atėjo iš labai senų laikų. Arabijos pusiasalyje, Egipto faraonų kapuose, rasta ornamentais išpuoštų stručio kiaušinių lukštų. Manoma, kad jie yra 5 tūkstančių metų senumo. Vėliau apie kiaušinį sužinota I amžiuje prieš Kristų ir I mūsų eros amžiuje iš Ovidijaus. Vokietijoje IV amžiuje dažyti ir marginti brūkšniukais žąsies kiaušiniai aptikti mergaitės kape prie Vormso. Seniausiuose graikų kapuose archeologai atkasė Dioniso statulėlių. Tai gaivalingųjų švenčių dievas, laikantis ant delno kiaušinį – mirtį įveikiančios gyvasties simbolį. Opolėje ( Lenkija) rasta X amžiuje vašku margintų kiaušinio lukštų.
 Kaip liudija archeologų radiniai, tradicijos marginti kiaušinius, suteikti jiems magiškos galios būta gerokai anksčiau, negu į mūsų kraštą atėjo krikščionybė.
 Kasinėjant Gedimino kalno teritorijoje, kiaušinio formos akmeniniai, kauliniai ir moliniai dirbiniai rasti XI–XII amžiuje, o Gedimino pilyje XIII amžiuje rastas akmeninis kiaušinis. Dainų slėnyje Kaune rastas kiaušinis iš kaulo. Akmeninių kiaušinių rasta Tauragės, Mažeikių apylinkėse.
 Velykinis kiaušinis pirmą kartą minimas M. Mažvydo Giesmės šv. Ambraziejaus dedikacijoje (1549). Mažvydas rašo, kad jis šį kūrinį dovanojęs „vietoje Velykos pauto...“ Po to apie kiaušinį rašė M. Daukša.
 Daugelyje pagoniškosios kultūros kraštų pavasario šventėse kiaušinis buvo magiškas vaisingumo, derlingumo simbolis. Daugelio pasaulio tautų mitologijoje, taip pat ir lietuvių tautosakoje yra išlikę mitų, kuriuose aiškinama, kad pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. P. Dundulienė rašė: „...pradžioje buvo chaosas, vandenys, migla, dumblynai, iš ko atsirado kiaušinis, padėtas paukštės ar gyvatės, o iš jo –žemė, vandenys, dangus, oras.“ J. Šliavas Žeimelyje užrašė seniausią mitą apie , kuriame sakoma, „kad Mėnulyje ant akmens tupėjo milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet nuskrido ieškoti maisto. Tuomet užėjo lietus, sudrėkino lizdą, jame pasidarė skylė, pro kurią iškrito kiaušinis. Krisdamas atsimušė į debesis ir suskilo į tris dalis. Iš trynio atsirado žemė, o iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus ir žvaigždės. Kitoje mito versijoje sakoma, kad Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metė į akmenis. Jis taip pat suskilo į tris dalis. Iš trynio atsirado žemė ir saulė, iš baltymo – vanduo ir mėnulis, iš lukšto – dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš įdubimo pragaras, iš gemalo – debesys su laumės juosta.
 Tikrasis margutis Lietuvoje žinomas jau XVI amžiuje ir labai buvo populiarus XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Lietuvoje kiaušiniai buvo dažomi ne tik per Velykas, bet per Jurgines ir Sekmines.
 Lietuvos muziejuose saugomos dvi nemažos margučių kolekcijos, siekiančios XIX amžių. Tai – Tado Daugirdo rinkinys M. K. Čiurlionio muziejuje. Margučius laikęs svarbia nacionalinės kultūros dalimi, jis studijavo jų ornamentiką, nupiešė apie 3000 lietuvių, baltarusių, lenkų, ukrainiečių margučių raštų. Etnografo Balio Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo Karo muziejuje (abi Kaune) ir Mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje. 1949 metais A. Tamošaitis Monrealyje (Kanada) organizavo lietuvių margučių parodą, kurioje eksponuota 1000 rašytinių ir skutinėtų margučių. Šiuo metu margučių rinkinius yra sukaupę daugelis šalies muziejų. Žinomos menininkų autorinės kolekcijos: M. Banikonienės, S. Čebanauskienės, I. Jauniškienės, V. Giedrytės, A. Mockuvienės, J. Daniliauskienės, P. Dužinsko, E. Pempytės, J. Sabaliausko, B. Šuminskienės, V. Repšienės. Išrinkta respublikinio margučių marginimo konkurso karalienė – A. Baliulienė. L. Garbulytė ir S. Prelgauskis 1998 metais dalyvavo tarptautiniame konkurse parodoje Prancūzijoje. 2005 metais A. Rauktienė margučius demonstravo Švedijoje baltų dienose. Menininkė yra sukurusi margučių kalendorių. L. Garbulytė sukūrė smulkiausią marginimo raštą, kuriame yra 425 taškeliai ir 364 brūkšneliai, išrašyti vašku. Šis margutis įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.
 Velykų rytą pašventintas margutis pjaustomas į tiek dalių, kiek yra prie stalo žmonių. Taip linkima, kad šeimoje viešpatautų meilė, dėmesys vienas kitam, draugiškumas ir pagarba. Sudaužius kiaušinį lyg išlaisvinamas visatos gyvybės šaltinis. Margutis ne tik maistas, bet ir dvasinis sargas, nešantis laimę. Dar ir auka, dovana, pagarbos ženklas. Krikščionybėje kiaušinis laikomas prisikėlimo simboliu.
Tas metas suformavo būtinybę imtis margučių meno. Mes puikiai suprantame šiuometinę situaciją: lietuvis turi įsisąmoninti, kas jis toks ir kuo skiriasi iš kitų. Taigi reikia prisiminti istoriją, pažadinti tautiškumo jausmą, padėti suvokti liaudies meno savitumą. Neužtenka tik būti susipažinusiam su savo praeitimi, bet reikia ją ir išsaugoti. Žodžiais ir kalbomis liaudies meno neišsaugosi, todėl būtinybė jį rinkti visais įmanomais būdais: piešiant tautodailės dirbinį, jį fotografuojant, o (jei įmanoma) įsigyjant, perkant arba gaunant dovanų, bandant gaminį sukurti patiems. Norime „atrasti save“, išsakyti savo mintis susidomėjusiems.

Autoriai: Kanaitytė Rita, Kumpelytė Eglė.